Sveiki, aš Cliffas Weitzmanas.

Aš esu disleksikas.

Diagnozę gavau 3 klasėje. Tai buvo geriausia mano gyvenimo diena.

Prieš tai mokykloje tik apsimetinėdavau, kad skaitau.

Sėdėdavau su atversta knyga, vedžiodavau pirštu po tekstą, kad tėvai, mokytojai, draugai ar broliai ir sesės negalvotų, jog esu kvailas ar tinginys.

Skaitymo būreliai buvo siaubingi.

Vaikai skaitė paeiliui. Ir vis artėjo mano eilė.

Pradėdavo prakaituoti delnai.

Taigi, kaip visada, pačiu laiku... Prie pat mano eilę…

Eidavau slėptis į tualetą.

Taip darydavau kiekvieną kartą.

Žmonės turbūt galvojo, kad turiu problemų su šlapimo pūsle. Geriau jau taip, negu jei laikytų mane idiotu.

Blogiausia buvo dėl tėčio. Jis buvo mano herojus.

Žmogus, į kurį norėjau lygiuotis užaugęs.

Visi jį mylėjo. AŠ jį mylėjau. Norėjau, kad jis manimi didžiuotųsi.

„Cliffai, kodėl esi toks tingus? Nejau nenori išmokti skaityti?“

„NORIU! NEMATAI, KIEK STENGIUOSI?!“ – atšoviau jam, ašaroms riedant veidu.

„Ne, nematau. Kasdien dvi valandas bandau tave išmokyti skaityti. Nupirkau visas programas. Liaukis muistytis ir bent kartą susikaupk.“

„SUSIKAUPTI?! Aš visada susikaupęs.“

„Ne. Tau nerūpi. Net tavo sesė moka skaityti, jai tik 6.“

„Nes AŠ JĄ IŠMOKIAU! Nenorėjau, kad jai tektų per tai eiti.“

Žinau visas taisykles. Bet kai jas taikau, niekas nesigauna.

Anksčiau net svajodavau apie skaitymą.

Būdamas mažas norėjau būti Prezidentu, mokslininku, popžvaigžde.

Žinojau, kad norėdamas būti savimi, turiu mokėti skaityti.

Visur eidavau su knyga po pažastimi, įsivaizduodamas, kad vieną dieną ją skaitysiu.

Labiausiai svajojau perskaityti „Harry Potter“.

Bet kai dvidešimtą kartą bibliotekininkė mane prabudino užmigusį ant trečio puslapio, pasidaviau.

Laimei, mano tėtis nepasidavė. Jis NIEKADA manęs nepaliko.

Tėtis labai daug dirbo, kai augome. Vakarieniauti su mumis beveik neturėdavo laiko.

Bet dėl to jis rasdavo laiko grįžti anksčiau:

Atsisėsdavo ant mano lovos ir lėtu, sodriu balsu garsiai skaitydavo „Harry Potter“. Mano akys švytėdavo. Man tai be galo patiko.

Kai tėtis nespėdavo į namus, įrašydavo save, skaitantį „Harry Potter“, į kasetę. Užmigdavau vis iš naujo klausydamasis kasetės ir jo balso.

Man dar labai pasisekė, kad turėjau mamą (MamaBear). Jai iš tiesų rūpėjo. Ji labai gerai viską ištyrinėja.

Vieną dieną, turbūt tūkstantą kartą ieškodama ar perskaičiusi iš 100 knygų, ji rado apie „Disleksiją“ ir pagalvojo – gal aš ją turiu. Patikrino. Taip ir buvo. Dar ir ADD.

Sužinojęs, kad turiu disleksiją, išleidau ilgą atodūsį – „Pagaliau! Nesugedęs, ne kvailas, tikrai NE TINGUS!”

„Gerai“, pagalvojau, „dabar žinome problemos pavadinimą – pataisykime ją!“

Perskaityti sakinį kainuoja tiek pat jėgų ir darbo smegenims, kiek daugumai galvoje išspręsti keturių skaitmenų matematikos veiksmą – 462/7=…

Po pastraipos jaučiuosi išsekęs (tai lyg 10 veiksmų iš eilės),

Po skyriaus? Tarsi 300 tokių veiksmų iš eilės galvoje.

Nėra jokio „po skyriaus“ – kad ir kiek energijos turėčiau, vos pasiekęs skyriaus pabaigą užmigčiau arba pradėčiau klysti (nebesuprasti). Per daug procesų galvoje.

Klausytis kainuoja daug mažiau jėgų nei bandyti iššifruoti tekstą.

Tėtis rado tikrą „Harry Potter“ audioknygą, įgarsintą Jim Dale. Nupirko ją man.

Paklausiau jos 22 kartus iš eilės.

Tuos pirmus tris bibliotekos puslapius, prie kurių užmigdavau, moku atmintinai. Kaip ir visą pirmą skyrių. Praėjo 13 metų.

Ar nustojau klausytis? Ne. Išklausiau visas serijos knygas. Vėliau – „Narnia“, „Žiedų valdovą“, „Sostų karus“, „Žemės stulpus“, „Atlas Shrugged“.

Niekada nenustojau klausytis.

Tarsi prie nugaros būtų prirakintas 20 tonų akmuo, trukdantis man būti savimi. Kiekvienas sakinys buvo lėtas. Dabar turėjau sparnus.

Klausymo greitį didinau nuo 1x iki 1,25x, 1,5x, 2x, 2,5x. Kadangi tai vyko palaipsniui, prisitaikiau ir viską įsimindavau.

Klausydavau važiuodamas dviračiu į mokyklą, laukdamas mamos po treniruotės, prieš miegą, tvarkydamasis ar vaikščiodamas lauke. Net tualete.

Per savaitę „sudorodavau“ po dvi audioknygas – apie 100 per metus. Taip klausausi jau 12 metų. Tai nereikalauja pastangų ir tai – geriausia mano dienos dalis.

Ne visoms mokyklos knygoms yra audioknygos. Vasaros skaitymo knygos „Marly and Me“ mano mokykloje nebuvo. Tad vasarą prieš gimnaziją mama savo lovoje man ją skaitydavo garsiai.

Kiekvieną dieną mokykloje turėjau vieną pamoką specialiajame ugdyme.

Daug eksperimentavau. Technologijas pradėjau naudoti kitaip, nei galėjo pamokyti specialieji mokytojai. Prisiėmiau visą atsakomybę už savo ugdymą. Prašiau pagalbos, ieškojau, kaip mokausi geriausiai.

Tuo pat metu lankiau beveik visas AP ir garbės klases, gavau >4,0 GPA, ginčijausi su mokytojais, kurie nemanė, kad disleksija egzistuoja. Kiek vėliau aprašysiu įrankius, kurie man tada padėjo.

Turėjau ir nuostabių, labai palaikančių mokytojų.

Sunkiai dirbdamas (ir įkalbėjęs mokytojus suteikti išlygų), patekau į Brown universitetą. Bet… negalėjau perskaityti vasaros knygos – nebuvo audioknygos.

Taip pat beveik nėra audioknygų vadovėliams, skaidrėms, PDF'ams, el. laiškams ar Vikipedijai, kurią reikia skaityti mokantis.

Tad sėdėdavau šalia mamos lovoje ir ji garsiai skaitydavo mano kolegijos vasaros knygą. Bet mama dirbo – ji nespėjo perskaityti visos knygos.

Dieną prieš skrydį į Brown buvau įveikęs tik 2/3 knygos.

Nebuvo kitos išeities – nulaužiau seną teksto į kalbą programą, kad per naktį ji likusią knygą perskaitytų į telefoną, o aš ją paklausyčiau lėktuve.

Pavyko!

Savarankiškai išmokau programuoti (apie tai plačiau papasakosiu vėliau) ir patobulinau programinę įrangą.

Ketverius metus universitete šlifavau šią sistemą. Užuot kantriai skaitęs vadovėlį, padarydavau 15 nuotraukų ir klausydavausi keliaudamas ar pusryčiaudamas.

Kas savaitę traukinyje ar autobuse į hackathon’us išklausydavau 100+ puslapių. Dažnai atrodė, kad klasėje tik aš vienas tikrai perskaičiau tekstą.

Dabar dėl Speechify milijonai gali mokytis ir pilnavertiškai dalyvauti visuomenėje.

Svarbiausia – būti tuo, kurio tau pačiam labiausiai reikėjo vaikystėje. Bent jau man tai svarbiausia.

Su meile ❤

Cliff Weitzman